Issyk-Kul ežero legenda
Issyk-Kul ežerą supa daugybė legendų, paaiškinančių jo atsiradimą ir istorines asmenybes, praplaukusias jo pakrantėse. Viena legenda pasakoja apie žiaurų chaną, kuris įsimylėjo gražią merginą, ją pagrobė, bet ši jį atstūmė dėl meilės piemeniui. Piemuo, jojantis savo stebuklingu arkliu Tulparu, ją išgelbėjo, bet ji buvo sugauta. Kad išvengtų nelaisvės, ji iškrito pro požemio langą ir, bausdama už mirtį, kalnų vandenys užtvindė chano rūmus, sukurdami ežerą. (Tikrai manoma, kad po Issyk-Kul vandenimis yra miesto griuvėsių.) Kita legenda susijusi su Timūras, kuris XIV amžiuje savo kareivius dėdavo po akmenį kiekvieną kartą, kai žygiuodavo pro Issyk-Kul ir suformuodavo akmeninį kalnagūbrį, vadinamą Santash. Kai kurios legendos netgi teigia, kad Čingischanas yra palaidotas ežero pakrantėje, nors jo palaidojimo vieta oficialiai nežinoma, o kai kurios kirgizų legendos teigia, kad ji yra netoli Issyk-Kul.
Manas epas
Manas epas, ilgiausia epinė poema, yra pagrindinė Kyrgyzstan kultūros ir istorijos dalis. Jį sudaro trys dalys: Kirgizų gentis vienijantis Manas, jo sūnaus Semetei istorija ir anūko Seiteko pasaka. Manas, gimęs Altajaus piemeniui, išauga į didžiulį karį, vienijantį gentis ir vedančiu jas atgal į tėvynę Tian Shan. Jis veda Kanykei ir jiems gimė sūnus Semetei. Po Manas mirties Kanykei ir Semetei ištremti į Samarkandą. Semetei vėliau sužino apie savo paveldą ir bando suvienyti gentis, bet dingsta. Jo sūnus Seitekas, užaugęs priešo stovykloje, atranda savo kilmę ir atneša taiką Kirgizijos žmonėms. Epas, parašytas tik XIX amžiuje, turi daugybę versijų dėl žodinių tradicijų ir manaschi pasakotojų, kurie dažnai pridėdavo savo atspalvių. Manas epas yra gyvybiškai svarbus kirgizų tapatybei. 40 nacionalinės vėliavos spindulių simbolizuoja gentis, kurias vienija Manas. Aukščiausia valstybės garbė yra Manas ordinas, o daugelis lankytinų vietų, pavyzdžiui, Bishkek oro uostas ir kalno viršūnė, pavadinti jo vardu. Legendos taip pat sieja Manas su gamtos paminklais, pvz., Manas Bowl“ Barskoon tarpekliu. Manas reprezentuoja idealų Kirgizijos žmogų ir valstybę. Nepaisant faktų ir legendų derinio, epas daro didelę įtaką Kyrgyzstan.
Legenda apie Jeti Oguz
Jeti Oguz, žinomas dėl septynių raudonų uolienų darinių, primenančių jaučius, yra apipintas Kirgizijos legendomis. Seniai du chanai buvo varžovai po to, kai vienas pavogė kito gražią žmoną ir sukėlė žiaurų karą. Ieškodamas patarimo, išmintingas vyras nenoriai liepė antrajam chanui nužudyti žmoną, kad ji negrįžtų pas savo vyrą. Per didžiulę šventę, paaukojus septynis jaučius, chanas nužudė savo žmoną. Jos kraujas nuplovė jaučius, nužudydamas chaną ir jo tarnus. Jaučiai virto raudonomis uolomis, dabar žinomomis kaip Jeti Oguz, o tai reiškia „septyni jaučiai“ kirgizų kalba.
Legenda apie Burana
Burana bokštas, esantis netoli Tokmoko, yra paskutinė senovinio Balasagun miesto liekana. Nors ekspertai teigia, kad iš pradžių tai buvo minaretas, Kirgizijos legenda siūlo kitokią istoriją. Galingas chanas turėjo gražią dukrą Monarą. Norėdamas apsaugoti ją nuo piršlių, jis konsultavosi su būrėjais. Vienas numatė, kad ji mirs nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio. Kad ji būtų saugi, chanas pastatė aukštą bokštą ir uždarė ją viduje. Monara ten užaugo, žiūrėjo pro keturis langus ir gavo maistą krepšelyje. Per jos šešioliktąjį gimtadienį chanas, manydamas, kad spėjimas klaidingas, atnešė jai krepšį vaisių. Po to, kai jis ją pabučiavo, ji pargriuvo ir mirė. Khanas krepšyje rado nuodingą vorą. Liūdėdamas, jo šauksmai sukrėtė bokštą, dėl ko sugriuvo viršus ir liko griuvėsiai, kuriuos matome šiandien.
Legenda apie Sary Chelek
Prieš tūkstančius metų ten, kur dabar yra Sary Chelek ežeras, buvo didžiulis slėnis. Auksiniais drabužiais vilkintys kunigai, jūrų dievo Kho tarnai, įkūrė savo miestą Sai Kho upės pakrantėse ir gyveno jame tūkstantmečius. Jie garbino Kho – dievybę su žuvies kūnu ir žmogaus galva, kuri gyveno marmuriniame baseine jų šventykloje. Kho mokė gentis žemdirbystės, galvijų auginimo ir kitų amatų. Kiekvieną šimtmetį vyriausiasis kunigas mirdavo, o iš gražiausios slėnio merginos, kurią pabučiavo Kho, gimdavo naujas vyriausiasis kunigas. Šis taikus egzistavimas tęsėsi tol, kol įsiveržė priešai, nužudę daugumą gyventojų. Vyriausiasis kunigas šaukėsi Kho pagalbos. Kho iškilo, užpildė slėnį riaumojimu, dėl ko uolos ir vanduo nusileido žemyn, užmušdami užpuolikus ir išplovę miestą. Šis įvykis sukūrė Sary Chelek ežerą, kuriame, kaip manoma, vis dar gyvena Kho.
Elnio motinos legenda
Kyrgyzstan bugu gentis sieja savo kilmę iš legendos apie Elnio motiną, iš kurios kilo jų pavadinimas (bugu reiškia elnią kirgizų kalba). Istorija prasideda Jenisejaus upės pakrantėje Sibire, kur kirgizų gentis gyveno nuolat konfliktuodama su kaimynais. Nepaisant paukščio žmogaus balsu įspėjimo, gentis nekreipė dėmesio į gresiantį pavojų. Jų vadas Kulchoo mirė, o jo laidojimo metu gentis buvo užpulta ir išžudyta priešų. Du vaikai – berniukas ir mergaitė – liko gyvi, nes buvo išsiųsti grybauti. Grįžę rado visus mirusius, jie ieškojo maisto ir pagalbos, galiausiai užklupo priešo stovyklą. Sena moteris juos maitino, bet jie buvo atpažinti ir nuvesti pas įsiutę chaną, kuris įsakė jiems mirti. Senolė nunešė vaikus prie uolos, ketindama įmesti juos į Jenisejaus upę, bet meldė pasigailėjimo. Tuo metu pasirodė elnio patelė su pieno pripildytais tešmenimis, siūlanti slaugyti vaikus kaip savus. Nepaisant senolės perspėjimų apie žmonijos žiaurumą, Elnio motina paėmė vaikus ir nuvedė prie Issyk-Kul ežero. Ten ji juos augino, kol susituokė ir susilaukė dviejų sūnų Tynymsejit ir Alesejit. Ši nauja gentis buvo pavadinta Bugu Elnio motinos vardu. Tynymsejit šeima persikėlė į Naryn, o Alesejit liko Issyk-Kul. Genties ir elnių harmonija baigėsi, kai Issyk-Kul regiono žmonės pradėjo žudyti elnius ir naudoti jų ragus kapams. Vadinasi, elnias pasitraukė gilyn į kalnus. Ši legenda pasakojama įvairiomis formomis, iš kurių labiausiai žinoma Čingizo Aitmatovo apsakyme „Baltasis laivas“.
Legenda apie Tash-Rabat Caravanserai
Legenda apie Tash-Rabat Caravanserai, perduodama iš kartos į kartą, neša gilią protėvių išmintį. Jame pasakojama apie galingą chaną, susiskaldžiusį tarp savo dviejų sūnų, kurių vienas įsivaizdavo gerovę per prekybą ir svetingumą, o kitas siekė šlovės per plėšimus. Vyriausiojo sūnaus vizija paskatino pastatyti didingą karavanserajų, simbolizuojantį atvirumą ir vienybę, kuris klestėjo klestėjimu ir geranoriškumu. Tačiau jaunesniojo sūnaus siekis užkariauti ir grobti galiausiai sužlugdė kadaise klestėjusią įstaigą, o tai buvo aštrus priminimas apie godumo ir agresijos kvailumą. Per šį senovinį palyginimą mums primenama apie nuolatinę sąžiningumo, geranoriškumo svarbą ir mūsų pasirinkimų pasekmes, atkartojant nesenstančias mūsų protėvių pamokas.